Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Strielkūnas

Jonas Strielkūnas (1939–2010), poetas, „Poezijos pavasario“ (1991), Nacionalinės kultūros ir meno premijos (1996), Jotvingių premijos (2001) laureatas. Nors ir nestudijavęs filologijos mokslų, poetas buvo priimtas į Literatūros ir meno laikraštį dirbti kalbos redaktoriumi ir tapo vienu gerbiamiausių redaktorių.
Strielkūnas savo poezija savotiškai suartina moderniąją, neretai eksperimentinę poeziją (Sigitas Geda, jaunesnė Antano A. Jonyno, Gintaro Patacko karta) su labiau į skaitytoją orientuota, tradiciškesne, nuosaikesne lyrika (Justinas Marcinkevičius). Pirmuoju rinkiniu Raudoni šermukšniai poetas debiutavo 1966 m. – lietuvių poezijos pakilimo metu, gana tirštame labai skirtingų ir savitų balsų kontekste. Tais pat metais pasirodė ir pirmasis Gedos eilėraščių rinkinys, ir svarbios Vytauto P. Bložės, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus, Janinos Degutytės knygos, ir vėlyvųjų filosofinių Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių rinkinys Langas, ir Eduardo Mieželaičio bei Algimanto Mikutos sovietinio modernizmo eksperimentai. Su šiomis skirtingomis poezijos tendencijomis, kaip ir su neoromantikų tradicija bei XIX a. poetais – Baranausku, Vienažindžiu ir, žinoma, Maironiu, kurio poemą „Tarp skausmų į garbę“ dar vaikas beveik visą buvo išmokęs atmintinai, Strielkūnas vienaip ar kitaip mezgė dialogą.
Geda vienoje recenzijoje tradicinį Strielkūno ketureilį pavadino poezijos tvirtove. Strielkūnas iš tiesų nėra avangardinis poetas, jis linksta ne prie eksperimentų, bet prie „suprantamos poezijos“. Anot poeto, „menininkas privalo būti ne tik naujų žemių užkariautojas, bet ir senų paminklų sargybinis“.
Tačiau paminklų saugojimas nėra jų konservavimas, o tradicijos tęsimas nėra monotoniškas jos kartojimas. Dainingą, iš neoromantikų perimtą ir Pauliaus Širvio pratęstą eilėraščio eilutę Strielkūnas neretai linkęs „sušiaušti“, sulaužyti. Tęsdamas tradiciją Strielkūnas ją atnaujina, pavyzdžiui, kuria patriotinį eilėraštį, kuriame maironiškos tradicijos interpretuojamos iš atskiro žmogaus pozicijos, psichologiškai niuansuojamos, tautos drama tampa ir atskiro žmogaus likimu.
Galima Strielkūno pasaulėjautą sieti su XX a. egzistencializmu, absurdo filosofija, bet galima matyti ryšius ir su baladės, romanso, sakmės pasaulėvaizdžiu, kur atskiras žmogus dažnai atsiduria prieš aklą likimą, nuolat išgyvena neišvengiamo praradimo, pralaimėjimo, netekties jausmą. XX a. antrojoje pusėje Vakarų kultūroje dominavęs benamystės, egzistencijos šaltis, absurdo ir valdančio atsitiktinumo jausmas Strielkūno poezijoje perteikiamas viduramžiškais siužetais. Nors ir netrykštanti optimizmu, nepasiduodanti iliuzijoms, Strielkūno poezija kalba apie tvirtą žmogų, gebantį įprasminti pralaimėjimą. Trumpo gyvenimo ir ilgo išėjimo, istorijos ir amžinybės, būties ir buities, idealo ir tikrovės, lūkesčių ir realybės, skausmo ir trumpos laimės priešpriešos kuria Strielkūno poezijos dramatišką gaidą.
Galvodamas apie dabartį, ypač vėlyvojoje savo kūryboje (rink. Tamsos varpai, šviesos varpai (1998), Einu namo (1999), Ligi dvyliktos (2003)) Strielkūnas neslėpė ironijos, apibūdino ją kaip nusakalėjimą, t. y. situaciją, kai aukštieji idealai atrodo beviltiškai pasenę, o viršų ima buitiniai ir kasdieniai rūpesčiai (eil. „Nusakalėjimas“). Tai laikas, kai Vinco Mykolaičio-Putino į dangų kylantys sakalai tampa pešamomis vištomis. Strielkūno lyrinis „aš“ vėlyvuosiuose eilėraščiuose tampa „šiukšlių rausėju“, be trečiam broliui būdingo poetiškumo, nors ir išsaugojęs savo principus net ir būnant dugne nenusiristi iki paties dugno (eil. „Šiukšlių rausėjas“).

Rimantas Kmita

Literatūra

Strielkūnas

Ar žinote, kad...